Žmogus, nusprendęs įsigyti tokį specifinį automobilį kaip visureigis, dažnai susiduria su viena problema: kokį modelį pasirinkti? Vieni renkasi didelius ir galingus japoniškus visureigius, kiti taip vadinamus “parketinius” modelius, dar kiti – komfortiškus amerikietiškus.

Žinovai teigia, kad tikras “Wrangler” būtinai turi būti su 4 litrų varikliu ir mechanine pavarų dėže. Ir būtinai raudonos spalvos. Šio visureigio nesupainiosi su jokiu kitu, nes jo išvaizda labai charakteringa. Tiesa, metams bėgant jis buvo kelis kartus atnaujinamas, panaudojant taip vadinamo biodizaino elementus, tačiau jo forma išliko archaiškai grubi, bet savotiškai žavi. Vien ko verti apvalūs priekiniai žibintai, jau beveik nenaudojami automobilių pramonėje. Priekinis stiklas sumontuotas beveik vertikaliai, šoniniai posūkių žibintai įmontuoti priekiniuose sparnuose, o benzino bako dangtelis gudriai paslėptas po užpakaliniu valstybinio numerio ženklu. Ar prisimenate dar bent vieną šiuolaikinį automobilį, turintį šiuos dizaino elementus?

“Wrangler” gaminami tiek su kietu plastikiniu, tiek su minkštu stogu. Šiame automobilyje stogas daugiau reikalingas vairuotojui nuo lietaus apsaugoti, o ne automobiliui. Teko savo akimis matyti, kaip šeimininkas plauna visureigio saloną su vandens žarna. Ir nieko. Po tokių maudynių viskas tvarkingai veikė. Tad “Wrangler” tikrai nebijo purvynų ir pelkių, ko nepasakysi apie jo vyresnį brolį “Jeep Grand Cherokee”.

Bendras automobilio stilius išlaikytas ir jo salone. Iš bendro konteksto gal šiek tiek išsiskiria grubokos formos vairo ratas su trimis stipinais. Prietaisų skydelis gana paprastas, tačiau labai funkcionalus. Stilingai atrodo atskirose “šachtose” įleisti ciferblatai. Visi kontrolės prietaisai lengvai skaitomi, o ant centrinės konsolės patogiai išdėstyti magnetolos ir mikroklimato sistemos valdymo rankenėlės bei mygtukai. Beje, dar du skiriamieji “Wrangler” bruožai – atvira daiktadėžė priešais priekinį keleivį ir stovėjimo stabdžio pedalas, sumontuotas ties kairiąja vairuotojo koja.

Savotiška ir šio visureigio pakaba. Nors jis nėra didelis, tačiau užpakalyje sumontuotos lingės kaip ir didžiuosiuose šio tipo modeliuose. Tad nenuostabu, jog tie, kam bent kartą teko važiuoti šiuo automobiliu, ilgai prisimena “komfortišką” kratymą. Tačiau tokia pakabos konstrukcija pasirinkta neatsitiktinai – “Wrangler” beveik neturi konkurentų ten, kur išvis nėra kelių. Jis lengvai kabarojasi į stačiausias įkalnes, nesunkiai įveikia mažus upelius ar ant kelio nuvirtusį medį. Beje, nuo 1997 m. į “Wrangler” montuojama nauja spyruoklinė pakaba, kurios dėka automobilio prošvaisa padidėjo net 165 mm. Atitinkamai pagerėjo ir jo pravažumo bei valdymo savybės.

Kaip jau minėjome, tikroji “Wrangler” stichija – miško ir laukų keliukai. Į stačius šlaitus šis automobilis kopia taip, tarytum tai būtų gigantiškas “Hummer” ar kažkas panašaus. Susidaro įspūdis, kad įjungus pirmą pažemintą pavarą, šis automobilis įveiktų ir vertikalią sieną. Na, o jei neužtenka traukos perlipti per stambesnę pasitaikiusią kliūtį, “Wrangler” paprasčiausiai ją įsibėgėjęs peršoka. Beje, automobilio transmisija nesikeičia dar nuo “Willys” laikų – atjungiama visų ratų pavara be tarpašinio diferencialo ir demultiplikatorius.

Jei išsukę iš miško į asfaltuotą kelią pamiršite išjungti visų ratų pavarą, to galite ir nepastebėti: 180 AG variklis puikia kompensuoja visus mechaninius nuostolius. Tačiau, jei tokiu režimu per greitai įvažiuosite į posūkį, “Wrangler” jus greitai išgydys nuo sklerozės. Su įjungta visų ratų pavara pradėjęs slysti “Wrangler” elgiasi neprognozuojamai, praktiškai nereaguodamas į jokius veiksmus, paprastai atliekamus slystant automobiliui.

Tuo tarpu įjungus tik užpakalinių ratų pavarą, viskas vyksta ne taip radikaliai. Automobilis važiuoja ir valdomas taip, kaip ir pridera užpakaliniais ratais varomam modeliui. Tačiau tokiam automobiliui būdingo važiavimo malonumo taip pat nepajusite. Tam įtakos turi ir aukštai esantis svorio centras (atrodo, jog automobilis tuo apvirs), ir vairo mechanizmas su mažu perdavimo skaičiumi. Tad kitaip reiktų vertinti ir iš pirmo žvilgsnio puikias (bent jau visureigiui) dinamines charakteristikas. “Wrangler” tikrai nėra sportinis automobilis, važiuoti juo greitai malonu tik tada, jei nereikia daryti jokių staigesnių manevrų.

Šiam automobuiliui negalioja įprasti rinkos dėsniai. Pirkėjui jis gali arba labai patikti, arba visai nepatikti. Kitaip tariant, tai labai specifinis visureigis. Jei jums reikia visureigio kasdieniniam važinėjimui mieste, jei jums rūpi jo remonto išlaidos, kuro sąnaudos ir panašūs dalykai, tai šis automobilis – ne jums. Tačiau, jei jūs norite stilingo automobilio, sugebančio važiuoti net ten, kur visiškai nėra kelio, jums nesvarbu kietas pakabos darbas ar ankštas salonas, “Wrangler” tikrai yra vertas dėmesio pasirinkimas. Tačiau tuomet jūs susidursite su kita problema: naujų “Wrangler”, lyginant su kitais visureigiais, parduodama labai nedaug, o naudotas toks automobilis - tikra retenybė.